Mažų daiktų (žmonių, namų, kalnų, mažų asteroidų ir t.t.) formą apsprendžia jų mechaninės savybės. Jūs galite paimti akmenį, jį suskaldyti į mažesnius gabalėlius, jie tokie ir išliks. Tačiau, kuo objektas didesnis, tuo stipresnis yra jo gravitacinis laukas. Įsivaizduokite, kad norite pastatyti labai aukštą pastatą. Jūs turite būti užtikrinti, kad pamatas yra tikrai stiprus, nes jei pastato svoris pamatą sutraiškys, sugrius visas pastatas. Jei objektas per daug išsikišęs planetos ar žvaigždės paviršiuje, gravitacija jį nuverčia žemyn. Jei planeta būtų kubo formos, jos kampai būtų labiau išsikišę nei kitos planetos dalys ir gravitacija laikui bėgant juos suspaustų. Dangaus kūnai, kurių spindulys didesnis nei 400 km, dėl gravitacijos palaipsniui įgauna sferos formą. Kadangi gravitacinė jėga visuomet nukreipta į planetos centrą, kiekvienas daiktas yra traukiamas centro link ir planeta suapvalėja. Kuo didesnė planeta, tuo stipresnė jos gravitacinė jėga ir ilgainiui jos paviršiuje esantys dideli objektai ar išsikišimai sugniuždomi. Štai kodėl Žemėje niekada negali būti kalnų, aukštesnių nei 15 000 m virš jūros lygio.
Tačiau planetos nėra idealios sferos. Palydovus veikia arti jų esančios planetos, o planetas - jų saulės. Planetos greitai sukasi ir dėl išcentrinės jėgos šiek tiek išsipūtę ties ekvatoriumi, o ties ašigaliais suplotos. Jei planeta nustotų suktis ir neveiktų artimos žvaigždės trauka, jos pavidalas įgautų sferos formą.