„Jau nuo seniausių laikų į medžius buvo žiūrima kaip gyvybės simbolius. Senovės Egipte dar prieš Kristaus gimimą , trumpiausią metų dieną namus puošdavo žaliomis palmių šakelėmis, kurios simbolizavo gyvybės pergalę prieš mirtį. Romėnai, Saturnalijų metu žemdirbių dievo garbei puošdavo namus žaliomis šakomis. Druidų žyniai švęsdami trumpiausią metų dieną kabindavo auksinius obuolius ant ąžuolo šakų. Viduramžiais visžalis augalas, padabintas raudonais obuoliais buvo puošiamas švenčiant Adomo ir Ievos šventę, kuri buvo švenčiama gruodžio 24 dieną.

Tikriausiai niekas tiksliai nepasakytų, iš kur ir kaip gimė paprotys puošti Kalėdinę eglutę, tačiau, neabejojama, kad tai – tolimų pagoniškų papročių aidas ir susijęs su tikėjimu, kad augalai irgi turi dvasią. Medžių garbinimo pėdsakai aptinkami daugumoje pasaulio religijų. Dažnai medžiams buvo aukojamos aukos, jie puošiami kaspinais, medžiagų atraižomis, valgiais ir žvakėmis. Na, o eglė, kaip visąlaik žaliuojantis medis, medžių hierarchijoje užėmė ypatingą vietą. Ji buvo garbinama kaip „pasaulio medis“, simbolizuojantis pačią gyvybę ir atgimimą. Būtent ant pačios didžiausios eglės gruodžio pabaigoje, laukdami sugrįžtant saulės, žmonės kabindavo dovanas, skirtas dvasioms, kad išmelstų gerą derlių. Senosios Europos gyventojai šakas puošdavo obuoliais – vaisingumo simboliais, kiaušiniais, simbolizuojančiais harmoniją ir gėrybes ir riešutais, stiprybės simboliais. Buvo laikoma, kad taip papuoštos eglės šakos gali atbaidyti ir piktąsias dvasias, kurių ypatingai reikėjo saugotis tamsiuoju periodu.

Šiandien Kalėdinės eglės puošimas turi religines šaknis. Religiniuose pasakojimuose neretai šis medis minimas kaip visų pasaulio krikščionių simbolis.
Eglė – tai rojaus medžio simbolis. Rojaus, iš kurio žmonės buvo kažkada išvyti, bet gimus Atpirkėjui vėl tapo pašvęstaisiais. Tradiciškai eglutės viršūnę puošia žvaigždė, kuri simbolizuoja Betliejaus žvaigždę, kuri rodė kelią pas gimusį Jėzų. Angelai, avinėliai, piemenys, varpeliai ant eglutės primena mums Jėzaus gimimą. Pirmieji rašytiniai šaltiniai, užsimenantys apie Kalėdų eglutę datuojami XVI amžiuje. Vokietijoje, Elzaso krašte nuo seno buvo paprotys Kalėdoms ant stalo pastatyti mažą eglutę, papuoštą obuoliais ir saldumynais, dažniausiai įvairiais kepiniais. Tada žvakučių ant eglutės dar nebūdavo. Ilgainiui pastatomos eglutės, išplito po visą Vokietiją. Žiemą visi gyventojai spalvotais kaspinais, vaisiais ir spalvotu popierium dabindavo egles, gruodžio 24 dieną buvo vaidinama Adomo ir Ievos istorija. Mažos kalėdinės eglutės jau su žvakutėmis atsirado taip pat Vokietijoje, Hanoverio krašte, XVII a. antrojoje pusėje. Tada ten žvakutė būdavo uždegama ant kiekvienos medelio šakutės. Buvo manoma, kad papuoštos eglės šakos atbaido piktas dvasias. Pamažu ši eglutės puošimo tradicija paplito visoje Europoje. Paprastai po eglute Kalėdų rytą vaikai rasdavo jiems Kalėdų senelio paliktų dovanų.
Didelės kalėdinės eglės pačioje XIX a. pradžioje buvo pastatytos prieškalėdinės mugės metu Drezdene. Tad maždaug 1807-uosius galima laikyti dabar pas mus miestų aikštėse puošiamų didžiųjų kalėdinių eglių seniausiu žinomu „gimtadieniu“. Kai kurie šaltiniai mini legendą apie šventą Bonifacijų, anglų misionierių, gyvenusį XVIII a. ir nešusiu katalikybę germanams. Sakoma, kad Kalėdų išvakarėse jis nukirto ąžuolą, po kuriuo buvo aukojami dievams žmonės. Vos tik ąžuolas nugriuvo, jo vietoje stebuklingai išaugo eglė, kurią misionierius pasiūlė laikyti naujojo tikėjimo, atnešto į Vokietiją, simboliu.

Kita legenda pasakoja, kad vokiečių princesė, ištekinta už anglų sosto paveldėtojo šią tradiciją XVII atnešė į Angliją. Galutinai eglutės puošimas, kaip šeimyninė Kalėdų tradicija, Anglijoje įsitvirtino valdant karalienei Viktorijai.1841 m. ji taip aprašė savo Kalėdas Vindzore: „dabar jau turiu du vaikus, kuriuos galiu apipilti dovanomis. Mažyliai džiaugiasi vokiškąja kalėdine eglute ir žvakių ugnelėmis.“ Kita vokiečių princesė nutekėdama išplatino šią tradiciją Prancūzijoje. Kai kurie šaltiniai teigia, kad būtent Elzase buvo papuošta pirmoji Kalėdų eglė.
Į Ameriką ši tradicija nukeliavo kartu su emigrantais. Na, o Rusijoj eglutės pasirodė valdant Petrui I. Lietuvoje kalėdinė eglutė XX a. pirmaisiais dešimtmečiais kaime dar nebuvo žinoma, bet aptinkama užrašymų buvus papročio Kūčių dieną kabinti rugių pėdą, o Mažojoje Lietuvoje Kalėdoms ant durų pritaisydavo eglių šakelių. Paprotys puošti eglutę atėjo šio šimtmečio pradžioje. Pirmiausia jis paplito dvaruose, mokyklose, bažnyčiose (bažnyčia aiškina, kad eglutė simbolizuoja Kristų, o jos amžinas žaliavimas – amžinojo gyvenimo viltį). Kalėdų eglutės buvo puošiamos obuoliais, saldainiais, spalvoto popieriaus pynėmis.