Žemei gresia susidūrimas su kita planeta

Primary tabs

Kompiuterinis Saulės sistemos stabilumo modeliavimas atskleidė, kad dėl „išsibalansavusio“ Merkurijaus kilusio

planetų orbitų chaoso tolimoje ateityje Žemė gali susidurti su Marsu ar Venera.

Mūsų Saulės sistemos ateitis gali būti labai nerami: superkompiuteriu atlikti skaičiavimai liudija, kad egzistuoja tikimybė, nors ir labai nedidelė, jog dėl pakitusių planetų orbitų Žemė gali susidurti su Marsu, Venera ar Merkurijumi. Tiesa, tokia grėsmė kiltų tik po kelių milijardų metų, praneša „Space.com“.

Didžiausią grėsmę, nepaisant mažo savo dydžio, Saulės sistemos planetų judėjimo tvarkai kelia Merkurijus. Tai išaiškėjo po to, kai Paryžiaus observatorijos (Prancūzija) astrofizikai Jacquesas Laskaras ir Mickaelis Gastineau superkompiuteriu išnagrinėjo daugiau nei 2500 skirtingų mūsų sistemos planetų orbitų kitimo scenarijus.

Tyrimo, kuris vakar buvo paskelbtas žurnale „Nature“, išvadose sakoma, kad egzistuoja 1 proc. tikimybė, jog pailgėjus Merkurijaus orbitai ji gali kirsti Veneros kelią aplink Saulę. Tai Saulės sistemoje sukeltų tikrą chaosą, dėl kurio Merkurijus arba būtų išsviestas už jos ribų, arba įsirėžtų į Saulę ar susidurtų su kuria nors iš kaimyninių planetų, įskaitant ir Žemę.

Prancūzų astrofizikai, iš viso išnagrinėję 2501 mūsų sistemos planetų orbitų kitimo scenarijų, nustatė, kad 25 atvejais iš jų Merkurijaus orbita smarkiai pasikeistų. Kompiuterinis modeliavimas atskleidė, kad tuo atveju, jei dėl pailgėjusios orbitos Merkurijus susidurtų su Saule ar Venera, likusioms Saulės sistemos planetoms tai neturėtų didelio poveikio. Tačiau egzistuoja keli mažiau tikėtini scenarijai, kai dėl pakitusios Merkurijaus orbitos būtų destabilizuotos visos vidinės Saulės sistemos planetos, ir Žemė susidurtų su Venera ar Marsu.

„Pagal vieną iš galimų scenarijų Marsas labai priartėtų prie Žemės, jei tiksliau, juos skirtų tik 794 kilometrų atstumas, – sakė J. Laskaras. – Tai tolygu susidūrimui, nes planetos suplėšytų viena kitą.“

Bandydami dar geriau išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis Marso orbita taip priartėtų prie Žemės, mokslininkai išnagrinėjo apie 200 papildomų scenarijų, kiekvieną kartą nežymiai keisdami Marso orbitą. Paaiškėjo, kad 5 atvejais jie baigėsi Marso išsviedimu iš Saulės sistemos, o 48 atvejais – susidūrimu su Žeme.

Komentuodamas modeliavimo rezultatus, J. Laskaras pažymėjo, kad juos labiausiai nustebino galimas Žemės ir Veneros susidūrimas, kuris galėtų įvykti abiejų planetų orbitų destabilizacijos atveju.

„Iš pradžių dėl gravitacinės sąveikos su Jupiteriu turėtų būti destabilizuotas Merkurijus. Po to jis „išjudintų“ Marsą, kuris labai priartėtų prie Žemės. Ir tik tada galėtų būti iškreipta Veneros orbita, ir ji susidurtų su žeme“, - aiškino mokslininkas.

Nors Saulės sistemos planetų orbitos dabar atrodo labai stabilios, iš tikrųjų taip nėra, pastebi „Space.com“. Astronomų teigimu, tolimoje praeityje kai kurių mūsų sistemos planetų orbitos žymiai skyrėsi nuo dabartinių.

Naujasis Saulės sistemos planetų orbitų kompiuterinis modeliavimas laikomas pačiu išsamiausiu iki šiol tyrimu, kuriame nagrinėjamas mūsų planetų sistemos stabilumas. „Tai pirmieji skaičiavimai, kurie aiškiai atsako į klausimus, susijusius su Saulės sistemos stabilumo problema ilgalaikėje perspektyvoje“, - leidiniui sakė Kalifornijos universiteto astrofizikas Gregory Laughlinas. Pasak jo, nors ir egzistuoja tikimybė, kad po milijardų metų Žemė gali susidurti su kita Saulės sistemos planeta, ji esanti labai maža.

Nors šios prognozės toli gražu neskirtos panikos sukėlimui, tačiau nėra visiškai laužtos iš piršto - pernai metais astronomai paskelbė apie keistą žvaigždžių sistemą BD+20 307, kuri yra labai panaši į Saulės sistemą, tačiau joje pastebėtas dulkių žiedas leido mokslininkams spėti apie sistemos planetų susidūrimą. Tuomet astronomams kilo aibės klausimų, kas gali paskatinti iš pirmo žvilgsnio labai stabilių planetų orbitų pokyčius - tad galbūt pastarasis modeliavimas ir yra šių pamąstymų tęsinys.

Facebook komentarai: