Saulės žybsnių-išsiveržimų klasifikacija

Primary tabs

Saulės žybsniai - milžiniški saulės sprogimai, kurie į kosmosą išsiunčia greitąsias daleles bei energiją. Šie žybsniai yra dažnai siejami su saulės magnetinėmis audromis, mokslininkai juos pavadino vainiko masės išvaržomis (angl. coronal mass ejections, CME). Šis dažniausiai pasitaikantis reiškinys nėra vienintelis, saulė taip pat gali skleisti labai greitų protonų sroves – energetines saulės daleles (SEP) ir sukelti saulės vėjų neramumus. Visi šie veiksniai gali sukelti audras žemėje, kurios (jeigu yra pakankamo stiprumo) gali sutrikdyti trumpųjų radijo bangų komunikacijas, GPS signalus ir netgi elektrinių veiklą.

Saulės aktyvumas sustiprėja apytiksliai kas 11 metų, šiuo metu saulė artėja link naujo proveržio, kuris spėjama įvyks 2013 metais. Tai reiškia, kad sulauksime daugiau saulės žybsnių, kai kurie bus maži, o kai kurie pakankamai dideli, kad pasiųstų radiaciją į žemę. Nacionalinė vandenynų ir atmosferos administracija sudarė žybsnių ir įvairių audrų kategorijas. Stipriausi žybsniai yra vadinami „X-klasės žybsniais“, o silpniausi – „A-klasės“, toliau pagal stiprumą yra klasifikuojami B, C, M ir X žybsniai. Ši sistema yra panaši į Richterio žemės drebėjimų skalę, kiekviena klasifikacijos raidė išreiškia 10 kartų padidėjusią energijos išeigą. Taigi, X yra 10 kartų daugiau už M ir 100 kartų daugiau už C. Tarp dviejų raidinių dydžių yra dar viena, mažesnė skalė, kuri varijuoja nuo 1 iki 9.

C klasės ir mažesni žybsniai yra per silpni, kad padarytų įtaka Žemei. M klasės žybsniai žemės ašigaliuose gali sukelti trumpalaikius radijo ryšio trukdžius bei sukelti mažas radiacijos audras, kurios gali pakenkti astronautams. X klasė skalėje yra paskutinė, tačiau egzistuoja žybsniai 10 kartų stipresni už X1, todėl akivaizdu, jog ši klasė gali viršyti, anksčiau minėtą, 9 skaitmenų skalę. 2003 metais naudojantis modernia technika, paskutinio saulės aktyvumo piko metu, mokslininkai užfiksavo iki šiol galingiausius žybsnius. Jie buvo tokie stiprūs, kad perkrovė matavimo technikos sensorius. Sensoriai sugedo ties X15 rodikliu, tačiau spėjama, kad žybsniai galėjo siekti X28 lygį. Stipriausi X klasės žybsniai yra didžiausi saulės sistemos sprogimai ir yra malonūs akiai. Dešimt kartų už žemę didesnės kilpos atitrūksta nuo saulės paviršiaus, kai saulės magnetiniai laukai susikryžiuoja ir vėl susijungia. Šio įvykio metu, susijungimo procesas gali generuoti energiją atitinkančią milijardui vandenilio bombų.

Saulei artėjant link sekančio aktyvumo piko, ji kaista, o mokslininkai pastebi aktyvumo padidėjimą. Pirmieji dabartinio saulės ciklo X klasės žybsniai išsiveržė 2011 metų vasario 15 dieną. 2012 metų sausio 23 dieną, saulės skleidė M8.7 žybsnius, kurie kartu su vainiko masės išvaržomis ir energetinėmis saulės dalelėmis sukėlė (nuo 2005 metų) vieną stipriausių radiacinių audrų. Jeigu šie žybsniai būtų nukreipti tiesiai į žemę ir jie sutaptų su kitais saulės aktyvumo procesais, tai galėtų sukelti tokią radiacinę audrą, kuri pažeistų palydovus, komunikacines sistemas ir netgi žemėje esančias technologijas bei elektrines. NASA ir NOAA kartu su Jungtinių Valstijų oro pajėgų agentūra nuolatos stebi saulės aktyvumą. Jeigu atsakingos institucijos laiku sureaguoja, dauguma palydovų, erdvėlaivių ir kitų technologijų gali būti apsaugoti nuo blogų saulės padarinių.

Parengė: Martynas Vaičekauskas

Facebook komentarai: