Pulsarai arba kitaip neutroninės žvaigždės – milžiniški visatos magnetai.

Primary tabs

Vienas iš keisčiausių visatos fenomenų yra neutroninės žvaigždės. Jos iš savo magnetinių polių skleidžia smarkią radiaciją, kai šios žvaigždės radiacijos spindulys atsisuka į žemės pusę galima užfiksuoti jos pulsavimą. Astronomai šią žvaigždę vadina pulsaru.

Didžiausia šio fenomeno paslaptis – kaip susiformuoja ir funkcionuoja pulsarų magnetinis laukas. Ilgą laiką tyrėjai rėmėsi hipoteze, kad žvaigždžių magnetiniai laukai susiformuoja nuo pakrautų dalelyčių inercijos, kuri sutampa su neutroninės žvaigždės rotacine kryptimi, tačiau atlikus išsamesnius tyrimus ši hipotezė buvo paneigta.

Norėdami išspręsti šią mįslę Švedijos mokslininkai, Johan Hansson and Anna Ponga, gilinosi į fizikos mokslą. Jų teigimu kai neutroninė žvaigždė susiformuoja, neutronų magnetiniai momentai sinchronizuojasi. Įvykus sinchronizacijai žvaigždės magnetinis laukas „užsifiksuoja“ savo vietoje. Šis fenomenas paverčia neutrono žvaigždę ilgalaikiu, milžinišku magnetu, mokslininkų vadinamu „neutromagnetu“ arba magnetaru.

Vienas įdomiausių faktų - visos neutroninės žvaigždės turi beveik tokią pačią masę, todėl Hansson ir Ponga gali suskaičiuoti kokio stiprumo magnetinius laukus gali sukelti neutromagnetai. Remiantis jų skaičiavimais stiprumas siekia 1012 Teslų beveik tiek pat kiek buvo užfiksuota aplink intensyviausius laukus turinčias neutronines žvaigždes.

Mokslininkai Hansson ir Ponga išsikėlė teoriją, kad neutroninių žvaigždžių magnetinis laukas negali viršyti 1012 Teslų, šią teoriją yra lengva patikrinti, tačiau tai reikalauja daugiau laiko ir darbo resursų. Nors mokslininkai ir sutinka, kad jų teorijos turi daug spekuliacinio pagrindo, jie tiki, kad ši sfera nusipelno išsamesnio tyrimo.

Facebook komentarai: