Masyviausia juodoji bedugnė sveria 6,6 mlrd. saulių (Video)

Primary tabs

Astronomams pavyko nustatyti didžiausios žinomos juodosios bedugnės (juodosios skylės) masę – ji sveria tiek, kiek svertų 6,6 mlrd. saulių. Nematoma gigantė skrieja kosmine erdve už 56 mln. šviesmečių nuo Žemės, tačiau yra viena artimiausių masyviųjų juodųjų bedugnių.

„Pasvertasis“ dangaus objektas yra elipsinės galaktikos M87 branduolyje ir, kaip teigia astronomai, yra bene realiausias kandidatas tapti pirmąja žmogaus „pamatyta“ juodąja skyle. Šis astronomų pasiekimas gali atverti galimybes ateityje atrasti dar masyvesnių juodųjų bedugnių.

„Tai, kad mums pavyko nustatyti tokios milžiniškos juodosios skylės masę M87 galaktikoje, suteikia vilčių, kad ateityje mums galbūt pavyks „sumedžioti“ dar masyvesnių laimikių“ – optimizmo neslepia vienas iš tyrimo autorių Todas Laueris (Tod Lauer) iš Nacionalinės optinės astronomijos observatorijos (JAV).

Juodosios bedugnės paprastai klasifikuojamos į dvi stambias kategorijas. Žvaigždinės juodosios bedugnės pasižymi mase, prilygstančia nuo 10 iki 20 saulių ir susiformuoja iš žuvusių masyvių žvaigždžių. Antroji kategorija - supermasyvios juodosios skylės, kurios yra įsikūrusios galaktikų branduoliuose ir sveria tiek, kiek svertų milijonai ar milijardai saulių.

Galaktikos M87 centre tūnantį kolosalaus tankio darinį astronomai “pasvėrė“, įvertindami aplink ją skriejančių žvaigždžių greičius ir trajektorijas. Žvaigždės buvo stebimos Havajuose (JAV) įrengtu 8 metrų skersmens šiauriniu Gemini teleskopu bei mažesniu optiniu prietaisu vienoje iš Teksaso (JAV) observatorijų. Astronomai pabrėžia, kad šįkart optiniais instrumentais pavyko išgauti 10 kartų didesnę vaizdo rezoliuciją, tad rezultatai šįsyk buvo kur kas tikslesni.

Išmatavus ne tik netoli galaktikos šerdies, bet ir labiau nuo galaktikos centro nutolusių žvaigždžių orbitinius greičius, tyrėjams atsivėrė galimybės išsiaiškinti, kas vyksta vadinamajame „tamsiajame hale“ – galaktiką supančiame regione, kuriame, kaip manoma, apstu tamsiosios medžiagos. Tamsioji medžiaga yra hipotetinė materijos atmaina, pasižyminti mase, tačiau neišspinduliuojanti šviesos. Tamsioji medžiaga aptinkama pagal jos gravitacinį poveikį kaimyniniams Visatos objektams.

„Tirti galaktikų „briaunas“ yra gana keblu, - pripažįsta Teksaso universiteto astronomas Karlas Gebhartas (Karl Gebhardt). – Ilgą laiką tai buvo didžiulis barjeras. Išsiaiškinti, kas vyksta tamsiojo halo regione iki šiol buvo didelis iššūkis, nes tame regione žvaigždžių šviesa pastebimai silpnesnė.“

Tačiau sužinoti supermasyviųjų juodųjų bedugnių mases nėra galutinis tyrėjų tikslas. „Mano galutinis siekis – išsiaiškinti, kaip, bėgant laikui, galaktikoje grupuojasi žvaigždės, - patikslina K.Gebhartas. – O tai beveik neįmanoma, jei nėra žinoma, kiek masės slypi juodojoje bedugnėje, kiek – žvaigždėse ir kiek – tamsiajame hale.“

Gauti masės matavimo rezultatai astronomams ateityje atveria ir dar vieną galimybę – šansą „pamatyti“ juodąją skylę. Nes kol kas astronomams yra pavykę aptikti tik netiesioginių požymių, liudijančių juodųjų bedugnių egzistavimą.

„Nepamirškime, kad tvirtų įrodymų apie juodųjų bedugnių egzistavimą mokslas dar nerado, - atkreipia dėmesį K.Gebhartas.

Hipotetinė M87 galaktikos šerdies juodoji bedugnė yra tokia masyvi, kad vieną dieną astronomams gali pavykti aptikti vadinamąjį jos „įvykių horizontą“ – ribą, kurią kirtus iš juodosios skylės gravitacijos lauko ištrūkti jau nebeįmanoma. Spėjama, kad M87 supermasyviosios juodosios bedugnės „įvykių horizonto“ skritulys savo dydžiu triskart viršytų plotą, kurį sudaro Plutono orbita. Mokslininkai teigia, kad, nepaisant kolosalaus dydžio, turimais optiniais instrumentais pamatyti šią juodąją skylę kol kas yra neįmanoma.

Facebook komentarai: