Kaip susidūrimas gali suformuoti supermasyvią juodąją skylę

Primary tabs

Manoma, kad juodosios skylės supermasyviomis tampa per šimtus milijonų metų. Vis tik paskutiniai galaktikos veiksmai galėtų atskleisti trumpiausią būdą, kaip susidaro tokios milžiniškos proporcijos.

Mičigano universiteto (Ann Arboras) absolvento Sandoro van Wassenhove‘o sukurta imitacija sekamos dvi galaktikos, kurios panašios į mūsų Paukščių Taką ir milžiniškas juodąsias skyles jų viduryje. Kai dėl gravitacijos galaktikos vieną kitą pritraukia, jos galiausiai susilieja į vieną didesnę visumą. Imitacijos negalima atlikti pakankamai didele skiriamąja geba, kad būtų nustatyta, ar juodosios skylės taip pat susilieja. „Imitacija baigiasi, kai juodosios skylės pasiekia mūsų skiriamosios gebos ribinę vertę, – sako Van Wassenhove‘as. – Esant tokiam skirtumui, juodosios skylės beveik sudaro dvinarę sistemą.“

Jei būtų toliau imituojama, kol galaktikos visiškai susijungtų, gali būti, kad juodosios skylės taip pat susilietų viena su kita. Tokiu atveju susidūrimas galėtų paaiškinti didelį kiekį supermasyvių juodųjų skylių ankstyvojoje visatoje, ir parodytų, kad jų dydis gali didėti dar greičiau, jei galaktikos susidurtų.

Facebook komentarai: