Asteroidai ir mėnulis: kieno tai nuosavybė

Primary tabs

Planai kasinėti dangaus kūnų mineralus gali pažeisti daugybę tarptautinio kosmoso įstatymo punktų. Ar asteroidai, savyje turintys daug brangiųjų metalų, įstatymiškai turėtų būti traktuojami kaip žuvys jūroje? Pasak neseniai susikūrusios kompanijos „Planetary Resources” iš Sietlo: tai yra vienas iš variantų, kurį galėtų priimti Jungtinės Tautos.

Ši bendrovė per artimiausius du metus planuoja į Žemės orbitą paleisti kosminius teleskopus, kurie turėtų aptikti artimus, tinkamus kasimui, asteroidus. Jei tokių asteroidų bus aptikta, tai planuojama į juos nusiųsti robotus, kurie nustatytų asteroido brangiųjų metalų išteklius – ypač platinos išteklius. Jei ištekliai gausūs, bus siunčiami robotai (dar nesukurti) juos iškasti.

Nors tokių planų įgyvendinimas būtų labai brangus ir sudėtingas, tačiau dar yra ir „žemiškieji“ trikdžiai – asteroidų ir mėnulio kasinėjimai, pasirodo, yra pažeista nemažai tarptautinio kosmoso istatymų punktų.

Viena iš svarbiausių – Jungtinių Tautų 1967 metų kosmoso sutartis, kurioje teigiama: „kosmoso tyrinėjimai ir naudojimas turėtų būti atliekami taip, kad naudos turėtų visos valstybės ir tai būtų visos žmonijos veikla“. Ji taip pat draudžia valstybėms „pasisavinti“ teritorijas kosmose ar dangaus kūnus – valstybė negali priskirti sau teisių į asteroidą. Kitaip tariant, niekas neturi asteroidų pasisavinimo teisės, arba visi žmonės turi lygias teises į juos.

Kas galioja valstybėms, tikriausiai galioja ir privačioms kompanijoms. Joanne Wheeler, teisininkė iš Londono įspėja: „Planetary Resources“ negali teigti, kad asteroidas yra kompanijos nuosavybė, net jeigu ten nusigavo pirmieji“.

Jei asteroido nuosavybės klausimas neišspręstas, tuomet kas teisiškai turi nuosavybės teisę į asteroide iškastas ir Žemėje parduotas iškasenas? Vėlgi kyla neaiškumų, bet Wheeler pažymi, kad jau yra egzistuojanti legali kosmoso uolienų prekybos sistema, kurioje prekiaujama meteoritais.

Vienas iš „Planetary Resources” steigėjų, Eric Anderson nemato problemų: „mes turime teisę kasti asteroidus – jokie sutarčių punktai to nedraudžia“. Be to, jis nesutinka, kad asteroidai, ypač 50-100 metrų diametro, yra dangaus kūnai. Meteoritai yra nukritę asteroidai, bet jie nėra laikomi dangaus kūnais.

Kai kurie netgi mano, kad tokia tarptautinė sutartis yra bereikšmė asteroidų kasinėjimams. Pasak Michael Gold- teisininko, besispecializuojančio komercinių kosminių skrydžių srityje, kosmoso sutartis yra „popierinis tigras be dantų“. Nėra institucijų, verčiančių laikytis šios sutarties, be to, bet kuri valstybė gali iš jos pasitraukti, metus prieš tai informavusi apie pasitraukimą.

Kad ir kaip interpretuotume tokias sutartis, aišku viena, kad nėra tarptautinės įstaigos kontroliuojančios asteroidų kasinėjimus. „Planetary Resources“ yra pilkojoje zonoje, nes nėra teisinio atsakymo ar jie tai gali daryti ar ne, teigia Wheeler.
Ji siūlo, kad ateityje tokie klausimai būtų sprendžiami pagal „jūros įstatymą“ – žuvys tarptautiniuose vandenyse yra niekieno nuosavybė, bet jas galima žvejoti ir pardavinėti. Panašiai galėtų būti ir asteroidams – jie niekam nepriklausytų, bet juos galima kasinėti ir iškasenas parduoti.

Panaši situacija yra ir su mėnuliu – nors mėnulio kasinėjimai kontroliuojami taip vadinamos „Mėnulio susitarimo“ sutarties, bet susitarimas praktiškai bevertis, nes jo neratifikavo nė viena kosminė valstybė.

Pabaigai, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kas būtų atsakingas, jei tokie kasinėjimai baigtųsi blogai, pavyzdžiui, asteroidas dėl kasėjų kaltės nukristų į žemę? Tokius klausimus sprendžia „Kosmoso atsakomybės konvencija“, tačiau dabar kosminiai skrydžiai gali būti vykdomi ir privatininkų todėl rasti kaltininkus nėra taip paprasta.

Facebook komentarai: