Ar juodosios skylės formuoja visatos vystymąsi?

Primary tabs

„Mes – kosmoso dulkės“ – dainavo Kanados dainininkė Žoni Mitšel. Kalebas Šarfas gali atnaujinti šiuos žodžius. Knygoje Gravity's Engines (liet. Gravitacijos varikliai), Šarfas naujai pažvelgia į pusamžę idėją, kad dauguma atomų mūsų kūnuose atsirado sprogstančiose žvaigždėse. Jis įrodinėja, kad kai kurie iš tų vandenilio atomų buvo paveikti juodųjų skylių radiacijos, be kurios mūsų čia nebūtų.

Per kelis pastaruosius šimtmečius mokslinė diskusija apie juodąsias skyles – tuos įvykių erdvės sūkurius, sukeliančius tokius ypatingus gravitacijos laukus, iš kurių net šviesa negali pabėgti – išsivystė iš debatų apie jų egzistavimą ir priėjo bendros nuomonės, kad jos užima daugelio galaktikų centrą. Minėtoje knygoje, Niujorke įsteigto Kolumbijos universiteto astrobiologijos centro vadovas Šarfas, smulkiai nupasakoja istoriją ir akivaizdžiai paaiškina šį mokslą. Tačiau pastarasis uždavinys yra ambicingesnis: siekiama parodyti, kaip juodosios skylės paveikė visatos raidą.

Jis pradeda teiginiu, kad juodosios skylės yra galimas Niutono fizikos rezultatas: įtalpinkite pakankamai masės į ganėtinai kompaktišką erdvę ir gravitacija paveiks viską aplink save. Po to kai Einšteinas pristatė savo bendrąją reliatyvumo teoriją, fizikai Subrahmanijanas Chandraseharas ir Karlas Svorsčaildas pritaikė naujas lygtis masės kiekio ir gravitacijos paveikto ploto apimties apibrėžimui. Per pastaruosius dešimtmečius, astronomai sukaupė empirinių duomenų dėl šių „kosminių visaėdžių“ egzistavimo. 2002 m. Šarfas buvo komandos, kuri tyrinėjo 4C41.17 galaktiką – didelės energijos rentgeno spindulių šaltinį, maždaug už 12 milijardų šviesmečių – narys. Kartu su bendradarbiais jis per 40 valandų surinko tos galaktikos fotonus, pasinaudojęs kosminiu rentgeno spindulių teleskopu. Atsiradęs vaizdas parodė ryškų, tikslų rentgeno spindulių šaltinį – juodąją skylę sistemos centre. Tačiau stebėjimas taip pat padėjo įžvelgti du dujų srautus, šaunančius iš abiejų pusių. Šarfas apskaičiavo, kad kartu visa tai nusitęsė 300, 000 šviesmiečiųn arba apie tris kartus daugiau nei Paukščių tako skersmuo. Tai buvo energinės kaitos radiacijos nutįsimas įtakojantis žvaigždžių ir planetų susidarymą.

Žinios, jog juodosios skylės daro įtaką atskirų galaktikų plėtimuisi, nėra naujos. Tačiau pati idėja, kad šie varikliai, kurie valdė visatos raidą kiekviename etape ir pakopoje, gali būti perstatyti iš nutolusios ir absurdiškos srities į centrinę ir esminę. Šarfas nepasikliauna dialogu, veiksmais ar simboliais. Vietoj to, jis panaudoja originalias ir dažnai stebinančias metaforas. Juodosios skylės, ribojančios galaktikų augimą „elgiasi kaip nusivylę ūkininkai, mėginantys sukontroliuoti piktžolių augimą“. Rentgeno spindulių šaltiniai iš galaktikos 4C41.17, kuriuos jo komanda turėjo kruopščiai peržiūrėti dėl fotonų radimo, tapo „kosminiu mišku, pilnu lapų šlamesio“. Kartais minėtoji knyga panaši į skaitytoją įtraukiančią nuotykių ir paskaitų knygą, nors kai kuriose vietose turinys pereina į entuziastingą kosmologiją.

Prieš susidūrimą su 4C41.17, Šarfas pripažįsta manęs, kad masyvi galaktika ankstyvojoje visatoje būtų „gana statiška“. Vietoj to, jo juodųjų skylių tyrimai atskleidė visatą kaip monstrą, atliekantį ypatingus smurto aktus savo pačios natūralios atrankos versijoje. Kosmosas taip pat yra negailestingas ir žiaurus.

Facebook komentarai: