Rojuj buvo nykios dienos,
Dievas, vaikščiodamas vienas,
Liūdnai mąstė paslapčia...
Susiradęs krūvą molio,
Dievas sukuria Adomą.
Vyro veidu negrubiu
Ir su stovinčiu b*biu.
Rojuj vaikščiojo žmogus,
Jam vienam liūdna bus.
Mintys persiokiojo Dievą
Ir sukūrė Dievas Ievą.
Davė plaukus lyg vilnis,
Davė apvalias šlaunis
Ir lyg žydinčias gėles,
Davė krūtis apvalias.
Pasišaukęs juos abu,
Ištarė girežtu balsu:
-Mano mylimi vaikai,
Jūsų du, o ne pulkai.
Ir todėl griežtai draudžiu
Dauginti jausmus širdy,
Jeigu būsit per arti -
Būsit žemėn ištremti!
Aušta Rojuj nematytas,
Toks gražus, saulėtas rytas.
Matos rankos lyg plaštakės,
Matos ilgesingos akys.
Dega nebyli aistra,
Guli obuolys šalia:
- Čia, Adomai, man atrodo,
obuolys iš Rojaus sodo.
Tu jo nori, kaip matau.
Tik prieik ir pusę tau!
O Adomui širdis dunda:
- Tu, Ieva, tikra pagunda.
Pabučiuoja lyg vilnis,
Mato apvalias šlaunis...
Ir Adomas be galvos,
Puola tiesiai ant Ievos.
Rojaus sode audra siaučia,
Dievas Tėvas viską jaučia.
Televizorių pastato,
Ekrane žydram pamato:
Rojaus sode velniava,
Kruta kojos ir galva.
Prisitaisęs jis sparnus,
Dievas nutupia ant tako
Ir piktai Adomui sako:
- Rojuj, ****, nebus bardako!
Ir Adomas nusiminęs,
Savo bibį nukabinęs,
Lipa nuo Ievos krūtinės.
Vis dar švytinti linksma,
savo vyrą apkabina:
- Ei, Adomai, na eime.
Greitai vaikščiojo žeme..
O tenai į pirmus krūmus,
Na ir visas malonumas!!
